Apie Pyktį ir Kitus „Nefainus“ Dalykus


Žinau, kad po šio įrašo pasipils smerkiantys ir auklėjantys komentarai.  Nes šiandien aš noriu parašyti apie PYKTĮ. Emociją, kurios nemažai galima rasti kai kuriuose mano įrašuose. Emociją, dėl kurios susilaukiu nemažai auklėjančių privačių žinučių ir pažadų niekada daugiau nebeskaityti mano blogo.

Žinau, kad suerzinsiu visas tas super pozityvias moteris ir merginas, kurios sugeba gyventi nepatirdamos jokių negatyvių emocijų. Jų sielos pripildytos nesibaigiančio pozityvumo, o blogų dalykų jų gyvenime tiesiog nenutinka. Net gimdymo sąrėmiai pripildo jų sielą šviesos ir palaimos. Jos šventai tiki, kad pyktis – viduramžiška emocija. Taip pat jos tiki, kad jausti pyktį ar juolab jį rodyti – yra gėda ar tiesiog „žemas lygis“.  Ir visos kurios patiria pyktį – yra atsilikusios tamsios būtybės.

Tiesa, daugelis šių pozityvaus dvasingumo keliu einančių moterų nevengia tų atsilikusiųjų ir viešai rodančių pyktį išvadinti heiterėm,  ar negatyvą skleidžiančiom kalėm. Ir priminti kad jos su savo neigiamom emocijom turėtų užsidaryti savo urve bei ten ir pasilikti. Man visada labai smagu gauti pykčio ir pagiežos persunktą žinutę ar komentarą, kuriame aš kaltinama dėl to, kad rodau pernelyg daug pykčio ir pagiežos. 🙂

Taip,  aš esu iš tų, kurios laikas nuo laiko parodo pyktį.  Ir nesijaučiu dėl to blogai.

Ne vienas psichologas ir psichoterapeutas patvirtins, kad nors standartiškai pyktis laikomas negatyvia emocija – tačiau gyvenime yra daugybė situacijų kai tiek pyktis, tiek atviras jo parodymas – yra labai naudingas. Nes visų pirmiausia – pyktis yra emocija, kuri suteikia JĖGOS, o ne panardina į pasyvią depresiją. Pyktis yra milžiniškos energijos šaltinis ir  padeda nenuleisti rankų net esat ypač ekstremalioms sąlygoms. Ir aš asmeniškai norėčiau, kad moterys pyktų dažniau. Ar bent dažniau nebijotų pripažinti pačios sau ir parodyti kitiems, kad pyksta.

Aš nuoširdžiai noriu, kad daugybė mano pažįstamų ir nepažįstamų moterų būtų laiku supykusios, įsiklausiusios į savo pyktį, supratusios ką jis signalizuoja ir pradėjusios veikti vedamos to pykčio. Nes tada viena geriausių mano draugių būtų išspyrusi savo alkoholiką smurtaujantį vyrą lauk iškart, o nesikankintų su juo kelis metus. Dabar ji laiminga, bet ji galėjo tapti laiminga gerokai anksčiau. Nes tada mano mama būtų piktai trenkus kumščiu į gydytojos stalą ir pareikalavus skubaus siuntimo pas kardiologą į Vilnių, o ne nuolankiai susitaikius su gal kiek atsainoku gydytojos požiūriu ir 5 mėnesius laukusi procedūros bendra tvarka. Ir tada mano mama tikriausiai būtų buvusi gyva. O dabar ji mirusi. Ji taip ir nesulaukė tos kardiologo apžiūros. Nes tada kita mano draugė iš darbdavio, kuris ją be jokių išeitinių išmokų išspyrė gatvėn po motinystės atostogų, nes „ji visvien kažkiek jau prarado kvalifikaciją, o jos vietoje darbuojasi kitas žmogus ir jam labai gerai sekasi“ – būtų priminusi tam darbdaviui apie Darbo Kodeksą ir apgynusi savo teises. Bet ji nusprendė, kad „konfliktuoti kažkaip nefainai“. Ir todėl po to pusę metų jos šeima balansavo ant skurdo ribos.

Pyktis dažnai signalizuoja, kad pažeidžiami mūsų interesai,  ar net mūsų teisės, kad duodame daugiau nei turėtume, kad esam skriaudžiamos. Net jeigu sąmoningai to dar nesuvokiame – kylanti pykčio emocija rodo, kad kažkas yra negerai ir skatina veikti.

Todėl:

  1. Jūs sakot – kad demonstruoti pyktį „ne lygis.“ O aš sakau, kad ne lygis yra save apgaudinėti, apsimetinėti geresne nei esi ir demonstratyviai rodyti visiems, kad nejauti jokių negatyvių emocijų. Todėl soriukas, balionėlis ir lotuliukas, bet tikėtina, kad ir toliau mano įrašuose galite rasti pykčio.
  2. Negatyvo ir kitų „nefainų“ dalykų mano bloge irgi rasit ir toliau. Kaip jau pastebėjot, aš rašau ne tik teigiamas, bet ir neigiamas produktų ir paslaugų apžvalgas, nors tai ir nepopuliaru. Lengviau būtų dalintis tik teigiamomis rekomendacijomis – bent jau nesulaukčiau grasinimų teismais. Bet aš rašau ir neigiamas apžvalgas. Grynai iš pykčio. 🙂 Nes suprantu, kad teigiama apžvalga paskatina jus kažką nusipirkti. Bet neapsaugos nuo to, kad išleisite kelių mėnesių santaupas neveikiančiam lieknėjimo kremui  ar netyčia nupirksite vaikui dešreles iš nagų, ragų, kanopų ir konservantų.
  3. Nesakau, kad pyktis visada geras dalykas. Jis gali būti ir labai destruktyvus. Pyktis kaip ir šakutė, su kuria galima pavalgyti, bet galima ir nusmeigti žmogų. Todėl jeigu kartais užsipulsiu ką nors dėl akių ar plaukų spalvos, ūgio ar kitų įgimtų ir nepakeičiamų dalykų – sustabdykite mane (nors tikiu, kad taip nenutiks, nes iš esmės – aš tolerantiškas žmogus). Bet nestabdykite manęs, kai parašau, kad realiam gyvenime realūs vaikai ne tik guguoja ir šypsosi, bet ir kakoja, siusioja, šiukšlina po namus, verkia naktimis ir apskritai kartais užknisa. O daugelis 90-60-90  figūrą ir tobulai lygią veido odą sekančią dieną po gimdymo Facebooke demonstruojančių ančiasnapių tiesiog užsidėjo teisingą fotkės filtrą ar nusifotografavo tinkamu kampu.  Nes taip, aš išlieju pyktį – bet šitas pyktis eilei moterų pradeda išvengti depresijos, savęs nuvertinimo ir padeda suprasti, kad jos yra NORMALIOS moterys. Ir kad visur būna visko. Ir baisią veido odą jos turi ne vienintelės. Ir namus apšiukšlina ne tik jų vaikai.

Labanaktis, linkiu nepiktų sapnų 🙂

 

 

Komentarai

Parašykite komentarą