Aš Myliu Savo Kūną


Aš myliu savo kūną. Jis man leidžia priglausti savo vaikus. Mano kūnas man leidžia apkabinti geriausius draugus, kai jie nusiminę. Sutvarkyti namus ir nusiprausti, pagaminti valgyti. Mano rankos pakankamai stiprios, kad paneštų didelius pirkinių maišus ir dar kokį vieną „labai pavargusį“ mažąjį šeimos narį. Aš pakankamai tvirta, kad galėčiau palypėti į medį ir nukelti iš siaubo cypiantį kaimynų mergaitės kačiuką. O mano kojos pakankamai greitos, kad leistų man mikliai pagauti visus tris vaikus, kai jie pasileidžia tekini bėgti tiesiai į jūros bangas. Jau nekalbu apie tai, kad mano kūnas leidžia daryti stebuklus – pvz. papūtus į užsigautą vietą aš galiu numalšinti skausmą netgi per 10-ies metrų atstumą.

Todėl man patinka mano kūnas. Jis gali padaryti tiek daug, jis gali netgi sukurti naują gyvybę. Ir jeigu paklausčiau savo vaikų, jie nuoširdžiai pasakytų, kad aš esu labai graži. Ir jie būtų teisūs. Ne naivūs, ne kvaili – o tiesiog teisūs. Nes jie dar nematė visų tų “Žmonių“ žurnalų ir TV laidų, brukančių kažkieno sukurtus grožio standartus. Jie dar vertina kitus žmones nuoširdžiai, pagal savo pačių vidinius standartus ir jausmus. Jiems nesvarbus mano raukšlių skaičius, liemens apimtis ar bicepsai. Jiems mano rankos gražios vien todėl, kad jos dažnai juos apkabina. O mano veidas gražus vien todėl, kad dažnai jiems šypsosi ir paguodžia, kai jie užsigauna ar nusimena. Ir jie teisūs. Ir absoliučiai objektyvūs savo vertinime.

Tai mano nuomonė. Mano principas, kurio aš niekam neperšu, bet pati juo remiuosi savo gyvenime. Todėl nenustebkit, kad sulauksite ironiško, ciniško ar net pikto atsakymo, jeigu atsiųsite man eilinį pamokymą arba komentarą apie tai, kaip aš būtinai turiu sportuoti, darytis makiažą/manikiūrą. Ir visos kurios to nesidaro – apsileidėlės ir „babaisos“. Eikit nafig, brangios kiaunės :).

Džiaugiuosi moterimis, kuriuos rūpinasi savimi ir gerbiu jas – yra žmonių, kuriems tai svarbu ir viskas su tuo ok. Taip pat suprantu, kad negerai, kai antsvoris pradeda kenkti sveikatai – tuomet tikrai laikas pasirūpinti ir kūnu. Bet nejaučiu pareigos maloniai elgtis su tomis, kurios savo tuštučių standartus bruka kitoms ar juo labiau gąsdina pezalais iš serijos „būtina rūpintis savo kūnu dėl vyro, nes vyrai myli akimis. Va pabėgs vyras ir tada žinosi..“. Oh really? Man atrodo, kad taip gali tik būti dviem atvejais: arba moteryje apart akimis matomų išorinių dalykų daugiau ir nėra ko mylėti. Arba pasirinktas gyvenimo partneris yra toks, kuris vertina TIK išorinius dalykus. Abiem atvejais sporto klubas ir dietos nepadės. Sportas nepakels IQ ir nepraturtins vidinio pasaulio. Senatvės irgi nesustabdys. Galbūt prailgins jūsų „galiojimo laiką“, bet sooner or later atsiras raukšlės, oda pasidarys nebetokia stangri ir taip… šiame pasaulyje ir aplink jūsų vyrą visada bus jaunesnių ir gražiau atrodančių moterų.  Aš tikiu, kad jeigu pagrindinis moters ginklas saugant santykius su vyru – gražus kūnas – moteris neišvengiamai pralaimės šitą kovą.

Būsiu dar žiauresnė – jūs jau pralaimėjot šitą kovą, jeigu šventai tikit, kad jūs ir tik jūs apskritai privalot „kovoti“. Taip, abi pusės turi dėti daug pastangų dėl santykių išlaikymo – pastangos gali būti nukreiptos ir į išorinius dalykus. That’s ok. Ne OK – kai gyvenama su nuostata, kad „aš turiu kovoti dėl vyro“ . O vyras – pats savaime yra nuostabus ir vertas kovos.  Net kai vakarus leidžia su alum ant sofos, į dušą eina kartą į savaitė, turi žavų alaus pilvuką, už subinę siauresnius pečius, tačiau nesijaučia nekomfortiškai reikalaudamas žmonos numesti papildomus 5 kg., nes jos liemuo nėra tobulas.

Todėl linkiu jums labiau mylėti savo kūną ir save.

Geros likusios savaitės. 🙂

myliu savo kuna

Komentarai

Parašykite komentarą